Kelionė į Angliją man labai patiko. Ten praplėčiau savo pažinčių ratą, jau nesu tokia drovi, kokia buvau anksčiau, geriau suprantu anglų kalbą ir geriau tariu angliškus žodžius. Šeima, kurioje gyvenau, buvo labai maloni, šilta, nuoširdi, turinti humoro jausmą. Jeigu ko nors nesuprasdavau, iš karto man paaiškindavo taip, kad suprasčiau. Gavau ir daug dovanų nuo tos šeimos. Mokykla – labai didelė, ne vienas pastatas kaip pas mus, bet keli pastatai. Labai patiko ir skanus valgyklos maistas. Mokyklos mokytojai buvo labai nuoširdūs ir visada padėdavo, jeigu reikėdavo. Visi vaikai buvo labai malonūs, kalbėdavosi ar bent jau nusišypsodavo man. Ėjome į mergaičių mokyklą, gal dėl to per pertraukas ten nebūdavo tokio triukšmo kaip pas mus.
Labai gaila buvo palikti Angliją (sunkiausia buvo palikti šeimą, kurioje gyvenau). Noriu pasakyti, kad jeigu turite galimybę nuskristi į kažkurią šalį nemokamai, tai būtinai pasinaudokite tokia galimybe.
Marta Muižytė, 6b
Mano įspūdžiai iš Anglijos
Aš ir dar dvi mano klasiokės: Marta ir Luka kovo vienuoliktąją, pirmadienį, pradėjom savo kelionę į Angliją. Išskridom iš Vilniaus oro uosto. Išskridome ryte, bet neanksti. Palikti Lietuvą buvo sunku. Baiminausi, kad labai pasiilgsiu tėvų ar draugų, tiesa, ir pasiilgau. Bet sunkiausia buvo dėl to, kad išskridome Kovo 11-ąją, kai Lietuva šventė ir visur plevėsavo valstybės vėliavos. Jos tiesiog mirgėjo akyse. Negalėjau nuspręsti, ar tai gražu, ar tiesiog ironiška. Nors ir yra ironijos, bet geriau pagalvojus – gražu.
Skrydis iš Vilniaus oro uosto į Rygą truko pusvalandį. Rygoje kelias valandas laukėme lėktuvo į Londoną. Laukti neprailgo, nes keliavau su draugėmis, o su draugais laikas skriete skrieja. Kelionė iš Rygos į Londoną buvo ilgesnė, truko dvi su puse valandos.
Atskridus į Angliją nežinojau, ko tikėtis. Šioje šalyje kartą jau buvau lankiusis, bet ši kelionė buvo mano pirma mainų programa ir pirmas kartas, kai išvykau iš šalies be tėvų ar kitų šeimos narių.
Mes važiavome į mergaičių mokyklą (Hillview School for Girls) Tonbridge, taigi ir gyvenome pas mergaites. Mergaitės, pas kurią gyvenau, vardas Nina Lenne. Jos tėtis prancūzas, o mama anglė. Ji turi ir sesę. Nina ir Ninos šeima man buvo labai draugiški.
Antradienį ėjau su Nina į mokyklą. Tiesa dalyvavome tik pirmoje, pusėje antros pamokos ir paskutinėje pamokoje, nes ruošėme vaidinimą, kurį rodėme mokytojams penktadienį. Pirma pamoka buvo apie moterų dieną – apie įkvepiančias moteris. Antra pamoka – anglų kalba. Paskutinė buvo tekstilės pamoka, kurioje anglės mergaitės mokosi siūti siuvimo mašinomis.
Trečiadienį mes važiavome į Londoną, tiksliau – į Grinvičą. Ten aplankėme senovinį laivą, kuriuo į Angliją veždavo arbatą, vėliau ėjome į Grinvičo karališkąją observatoriją.
Ketvirtadienį – vėl į mokyklą. Po pamokų su Nina ir jos sese ėjome į parką. Tas parkas labai gražus – jau žaliuoja medžiai, pilna žydinčių gėlių.
Penktadienis buvo labai panašus į pirmadienį. Nuėjome į pirmą ir antrą pamokas. Po trečios pamokos rodėme vaidinimą mokytojams. Po pamokų ėjome į blyninę. Ten buvo ir Marta. Po blyninės Ninos šeima mane nusivežė į boulingą. Buvo labai smagu.
Šeštadienį vėl važiavome į Londoną, bet šį kartą be anglių mergaičių. Pasigrožėjome garsiuoju Tauerio tiltu, aplankėme Londono miesto muziejų ir Londono nacionalinę galeriją.
Sekmadienį važiavome atgal į oro uostą – laukė skrydis namo.
Aš pasiilgsiu Ninos, jos šeimos ir Anglijos, tačiau ne veltui sakoma, kad visur gerai, bet namie geriausia.
Saulė Pakrosnytė, 6 kl.
